Tabi (足袋, pažodžiui „pėdos krepšys“) yra tradicinės japoniškos kojinės, siekiančios blauzdos vidurį. Jos greitai išpopuliarėjo visame pasaulyje. Nieko keisto, žinant, kokį komfortą suteikia šios ypatingos kojinės, atskiriančios didįjį kojos pirštą nuo kitų. Žinoma, kaip ir viskas, kas japoniška, tabi kojinės turi įdomią istoriją.
Tabi istorija
Šios kojinės, atskiriančios didįjį kojos pirštą nuo kitų, buvo sukurtos taip, kad tiktų prie to meto japoniškų sandalų, tokių kaip geta ar zōri, dėvimų kartu su kimono, tradiciniu japonišku drabužiu. Pirmą kartą japonų pėdas tabi papuošė XV amžiuje.
Japonijoje nebuvo medvilnės, todėl tik patys turtingiausi japonai galėjo sau leisti dėvėti šias kojines. Tik atvėrus prekybą su Kinija, Japonija galėjo importuoti didelius medvilnės kiekius. Ši rinkos atvertis leido gaminti daugiau kojinių ir padarė šį aksesuarą prieinamą visoms Japonijos socialinėms klasėms.
Samurajus ir Čudženas ruošiasi kelionei. Autorius: Okinawa Soba
Tabi kojinės dažnai klaidingai vadinamos „samurajų kojinėmis“ arba „nindzių kojinėmis“, nors jas dėvėjo visų socialinių sluoksnių atstovai, net jei jos dažniausiai siejamos su samurajų apranga ir tradiciniais kimono. Tabi galėjo dėvėti visi vyrai ir moterys, tačiau egzistavo socialiniu statusu pagrįsti apribojimai.
Samurajai su ceremonine apranga. Vyras kairėje avi sandalus, vadinamus geta, kitas avi zori. Abu dėvi tabi. Autorius: Prancūzijos nacionalinė biblioteka.
Iš tiesų, proletarai galėjo vaikščioti tik su mėlynos spalvos kojinėmis. Samurajams buvo leista dėvėti bet kokią spalvą, išskyrus auksinę ir violetinę. Menininkai galėjo dėvėti (ir dažniausiai dėvėjo) bet kokio tipo raštus. Žinoma, bajorai ir feodalai galėjo vilkėti bet kokios spalvos ir tipo kojines. Dažniausiai jie rinkdavosi aukštesniosios klasės spalvas – violetinę ir auksinę.
Vėliau japoniški geta sandalai tapo mažiau populiarūs kasdieniame japonų gyvenime, todėl sumažėjo ir tabi kojinių dėvėjimas.
Tabi šiandien
Tabi atlaikė laiko išbandymą ir netgi vėl tapo madingais aksesuarais. Šiandien jos dėvimos su kimono arba jukata. Tradiciškai jos yra baltos spalvos, ypač oficialiomis progomis, tokiomis kaip arbatos ceremonija ar vestuvės. Už ceremonijų ribų vyrai kartais avi juodas arba mėlynas tabi, o moterys – įvairiausių raštų ir spalvų.
Priešingai nei vakarietiškos kojinės, tradicinės tabi nėra elastingos, jos pagamintos tik iš medvilnės su storesniu padu (mažiau standžiu nei batų padai). Pagal japonų tradiciją, nusiaunant batus įeinant į šventyklą ar namus, šis padas suteikia pėdoms tokį patį komfortą kaip vakarietiškos šlepetės. Šios tradicinės kojinės taip pat išsiskiria tuo, kad užsimauna per galinę dalį. Metalinė sagtis, esanti tabi užpakalinėje dalyje ir vadinama kohaze, leidžia kojinę pritvirtinti prie pėdos.
Tradicinės tabi paprastai parduodamos ne pagal prancūzišką dydį, o pagal ilgį centimetrais. Norėdami sužinoti tinkamą kojinių ilgį centimetrais, tiesiog padauginkite savo prancūzišką dydį iš 0,67.
Šiais laikais galima rasti daugybę modelių, siekiančių kulkšnį arba blauzdos vidurį, pavyzdžiui, tabi kojines, kurios yra modernesnės, pagamintos iš elastingų medžiagų be sagčių sistemos.
Taip pat egzistuoja tabi batai laukui, storesni, su guminiais padais, vadinami jika-tabi (地下足袋, pažodžiui „tabi žemei“). Jie atsirado XX amžiaus pradžioje ir apie juos bus kitas mūsų tinklaraščio straipsnis.
