Dažnai siejamos su jakudza, tatuiruotės Japonijoje nėra vertinamos taip palankiai kaip Vakaruose. Kol europiečiai ir amerikiečiai išdidžiai demonstruoja savo tatuiruotes 💪, japonai jas mieliau slepia. Visgi šis senovinis japonų menas yra giliai įsišaknijęs Tekančios Saulės šalies istorijoje.
Atsiradusios dar priešistoriniais laikais, tatuiruotės buvo siejamos su ritualais pirmosiose japonų civilizacijose. Tuo metu jos tarnavo kaip socialinės priklausomybės simbolis, dvasinė apsauga ar tiesiog puošmena. Vėliau tatuiruotės buvo naudojamos nusikaltėliams žymėti, kol galiausiai tapo jakudzos skiriamuoju ženklu 💣. Nors šis menas salyne išlieka jautria tema, japonų tatuiruočių meistrai visame pasaulyje garsėja savo talentu. Nuo pirmųjų genčių iki šių dienų ir Edo laikotarpio – sužinokite, kaip tatuiruotės negrįžtamai įsirėžė į Japonijos istoriją.
Tatuiruočių ištakos Japonijoje
Tatuiravimo praktika siekia priešistorinius laikus, ką patvirtina Džiomonų laikotarpio kapavietėse rastos molinės statulėlės, išpuoštos genčių simboliais.
Ainai, vietinė medžiotojų, žvejų ir rinkėjų gentis, tatuiravosi ieškodami dvasinės apsaugos, taip pat norėdami parodyti savo socialinį statusą ar pasipuošti. Laikantis tradicinių apeigų, moterys nuo pat lytinės brandos iki pat vestuvių ant rankų ir aplink lūpas tatuiruodavosi įvairius simbolius.
Ainų gentis ir tradicinės tatuiruotės.
Vyrai buvo tatuiruojami ant veido ir kūno, siekiant parodyti priklausomybę klanui ar tam tikrai profesijai.
Kai kuriose pietinėse Japonijos salose moterys tatuiruodavosi rankas, taip parodydamos, kad yra ištekėjusios – tai turėjo tiek religinę, tiek socialinę reikšmę.
Nemėgstamas senovės menas
Kinų metraštininkų pasakojimai apie ainus rodo neigiamą požiūrį į tatuiruotes. Šie iniciacijos ritualai buvo nesuprasti ir laikomi barbariška praktika. Dėl to budizmo atėjimas ir kinų įtaka Japonijoje pakenkė šio tradicinio meno įvaizdžiui, kuris tapo tabu 🤐. Iki pat 1870 m. kaliniai buvo žymimi simboliais ant rankų ar kaktos kaip bausmė. Tuo pat metu japonai nusigręžė nuo tatuiruočių ir susikoncentravo į drabužių bei kvepalų madą.
Tatuiruočių suklestėjimas Edo laikotarpiu
Edo laikotarpiu tatuiruotės sparčiai vystėsi ir atsirado tam tikra jų kodifikacija. Taip buvo atskirtos garbės tatuiruotės, skirtos herojams, ir kalinių tatuiruotės, skirtos nusikaltėliams. Visgi japonų tatuiruotės ir toliau turėjo prastą reputaciją. Didžiuosiuose miestuose sparčiai daugėjo nusikaltėlių, kurie savo neištrinamus kalinių ženklus slėpdavo po naujais, didesniais piešiniais. Taip pat žemo rango prostitutės ir geišos tatuiruodavosi kūną estetiniais tikslais, o tai dar labiau sustiprino neigiamą šio japonų meno konotaciją.
Tatuiruoti japonų kariai 1870-aisiais (spalvintos fotografijos).
Paradoksalu, tačiau atsirado nauja tendencija, kai tatuiruotė tapo ir dekoratyvi, ir simboliška. Iliustruotas romanas Shui hu zhuan („Prie vandens“), kurio herojai yra visiškai tatuiruoti kariai, Japonijoje sulaukė didžiulės sėkmės. Verta paminėti, kad Edo laikotarpiu buvo žavimasi ir gatvių riteriais, garsėjusiais savo tatuiruotėmis bei drąsa. Elegantiškais raštais padengtas kūnas tapo vyriškumo ir drąsos modeliu, įkvėpusiu japonų meną ir literatūrą.
Be to, Ukyo-e menininkai ir Kabuki teatras stipriai prisidėjo prie tatuiruočių suklestėjimo salyne. Daugelyje graviūrų buvo galima pamatyti drakonų, tigrų, koi karpių, gyvačių ir kitų japonų mitologijos būtybių. Ukyo-e populiarumas kartu su patobulėjusiomis graviūrų technikomis suteikė naują impulsą tradicinėms japonų tatuiruotėms.
Pastarosios ypač išplito tarp tam tikrų profesijų atstovų, ypač ugniagesių, kurjerių ir statybininkų. Beje, ar žinojote, kad kai kurie japonų darbininkai buvo įpratę dirbti be drabužių? 😳
Taip elgėsi tobis – aukštalipiai darbininkai, labai gerbiami Japonijos gyventojų. Šie darbininkai dažnai išsitatuiruodavo įspūdingus drakonus, kad papuoštų savo kūną ir apsisaugotų nuo pavojų. Iš tatuiruočių populiarumo ir raštų vystymosi gimė nauja profesija – tatuiruočių meistras arba horishi Japonijoje.
Tatuiruotės Japonijoje – uždraustas vaisius
Japonijai atsivėrus pasauliui, Meidži vyriausybė, susirūpinusi įvaizdžiu Vakarų akyse, 1872 m. nusprendė uždrausti tatuiravimo praktiką. Piešiniai buvo slepiami po drabužiais, o ainų bei tam tikrų regionų papročiai – uždrausti. Tatuiruočių meistrai dirbo šešėlyje, netoli uostų, kur slapta priimdavo jūreivius ⚓, prisidengdami kita profesija. Visgi japonų tatuiruotės, garsėjančios savo rafinuotumu, sužavėjo karališkąsias asmenybes visame pasaulyje, tokias kaip princas Džordžas ar caras Nikolajus II.
Po Antrojo pasaulinio karo, Amerikos okupacijos metu, ši praktika buvo vėl legalizuota, tačiau tatuiruočių įvaizdis išliko niūrus, nes jos buvo siejamos su žemesnėmis klasėmis ir jakudza.
Tatuiruotės tarp jakudzos
Nors pokario metais ir 8-ajame bei 9-ajame dešimtmečiuose tatuiruotės vėl išpopuliarėjo, jos išliko įprasta praktika Japonijos mafijoje. Tai tradicija, perimta iš jų pirmtakų – bakuto, kurie ant rankų žymėdavosi apskritimus, simbolizuojančius kiekvieną įvykdytą nusikaltimą. Tai buvo būdas įkvėpti baimę aplinkiniams.
Tatuiruotės tarp jakudzos.
XIX amžiuje jakudza galutinai įteisino tatuiruotę kaip organizuoto nusikalstamumo skiriamąjį ženklą. Ištatuiruoti raštai tarnavo kaip iniciacijos ritualai, įrodantys narių įsipareigojimą ir priklausomybę klanui. Jakudza šiame meniniame procese matė būdą išreikšti savo drąsą ir vertybes, kartu atsiribojant nuo visuomenės.
Jakudzos tatuiruotės, vadinamos Irezumi, padengdavo didelę kūno dalį ar net visą kūną: nugarą, krūtinę, rankas, sėdmenis ir kojas.
Tatuiruočių reikšmė
Tarp populiariausių jakudzos motyvų galima paminėti:
- 🐲 drakoną arba liūtą – apsaugos nuo pavojų simbolius
- 🐅 tigrą – jėgos ir ilgaamžiškumo išraišką
- 🐟 koi karpį – sėkmės ir atkaklumo simbolį
- 🦅 feniksą – šlovės ir nemirtingumo ženklą
- 🐍 gyvatę – galios ir sveikatos simbolį
- 🗡 samurajų – garbės ir lojalumo atspindį
- 🌸 vyšnios žiedą – efemeriško gyvenimo trapumo simbolį
- 💀 kaukoles, demonus, bijūnus, lotosus ir kitas iliustracijas iš Azijos legendų.
Šiandien jakudza labiau renkasi diskretiškus raštus, pavyzdžiui, gentinius ar vakarietiško stiliaus, o ne tradicinius japonų motyvus. Nors tatuiruotės yra jų kultūros dalis, ši praktika nyksta, nes jie stengiasi labiau susilieti su minia.
Tatuiruočių meistro profesija ir Irezumi menas
Tatuiruočių meistro mokinį moko meistras, kuris dirba naudodamas profesinį vardą, prie kurio prideda žodį hori (graviruoti). Jis valdo įrankius, ruošia dažus ir daugelį metų mokosi piešti mentoriaus motyvus, kol galiausiai pats gali tatuiruoti klientus. Be to, jis stebi ir mokosi įvairių tradicinių technikų. Kai yra pasiruošęs dirbti, jis oficialiai gauna tatuiruočių meistro vardą, kilusį iš jo mokytojo vardo.
Irezumi tatuiruotė, atlikta naudojant tebori techniką.
Tai sunki profesija Japonijoje, nes reglamentavimas yra neaiškus. Tatuiruočių menas savo gimtinėje yra nuvertinamas. Be to, Japonijos valdžia reguliariai „kerta“ šiai sričiai. Pastaraisiais metais tatuiruočių salonuose vis dažniau atliekami patikrinimai, remiantis 2001 m. įstatymu, kuris numato, kad tik gydytojai turi teisę švirkšti rašalą po oda. Štai kodėl daugelis japonų tatuiruočių meistrų savo meną praktikuoja slapta arba keliasi dirbti į užsienį.
Tradicinė Irezumi technika
Irezumi yra tradicinis japonų tatuiravimo stilius, kurį sudaro didelės kūno dalies ar kartais viso kūno padengimas. Piešiniai baigiasi ties riešais ir kulkšnimis, kad juos būtų galima lengvai paslėpti po drabužiais, kaip tai darydavo jakudza.
Šio tipo tatuiruotės yra labai ilgai daromos ir skausmingos. Menininkas naudoja tebori – įrankį, susidedantį iš bambuko lazdelės su adatomis gale. Jos prisotinamos „Nara“ juodu rašalu – mėlynai žalių pigmentų rašalu. Tatuiruočių meistras įveda rašalą durdamas po oda taškas po taško, kartodamas šį veiksmą.
Yra keletas Irezumi formų, priklausomai nuo tatuiruojamos zonos: galima rinktis visą tatuiruotę arba labiau lokalizuotą, pavyzdžiui, „vėžlio nugarą“, „skeltą krūtinę“ arba tiesiog „rankovę“, kuri tęsiasi per dilbį. Šiandien, dėl užteršimo rizikos, medžiagos buvo modernizuotos dėl sanitarijos reikalavimų, tačiau metodai išliko nepakitę.
Jei norite pasidaryti tradicinę Irezumi tatuiruotę, žinokite, kad tai kainuos „ranką ir koją“ 💪. Visa tatuiruotė gali kainuoti iki 30 000 eurų 💰. Taip pat reikia turėti daug laiko, nes kai kuriems raštams sukurti prireikia daugiau nei 5 metų. Skubantiems galima rinktis dermografo techniką, kuri yra daug greitesnė, tačiau mažiau tiksli atliekant šešėliavimą.
Paprastai tatuiruočių meistras pirmiausia mašina nubrėžia kontūrus, o tada užpildo juos tebori technika per daugybę seansų. Motyvai išlieka tokie patys kaip Edo laikotarpiu – daugiausia tai Azijos mitologijos būtybės, apsuptos gamtos elementų, tokių kaip vanduo, ugnis, fauna ir flora. Šviesos ir šešėlių žaismas yra ypač ryškus. Irezumi praktika yra itin griežtai koduojama tiek formatų, tiek spalvų, tiek naudojamų technikų atžvilgiu. Be to, tatuiruočių meistras turi įprotį pasirašyti savo kūrinį.
Požiūris į tatuiruotes šiuolaikinėje Japonijoje
Nors tatuiruotės yra Japonijos istorijos dalis, šalis jų „nepriima į širdį“. Visgi šiuolaikinis požiūris pamažu keičiasi. Paprastai mažos, diskretiškos tatuiruotės yra priimamos ir netgi laikomos gana „kietomis“ 👍 jaunų japonų akimis. Mėgstamiausi motyvai yra gentinės formos ir vakarietiškos tatuiruotės.
Kita vertus, didelių tatuiruočių stigma vis dar gajus. Irezumi stilius, dengiantis didelę kūno dalį, turi tendenciją gąsdinti visas kartas, ypač jei jas nešioja japonai. Todėl tatuiruotės vis dar siejamos su nusikalstamu pasauliu ir jakudza. Verta paminėti, kad kai kurios viešosios pirtys, sporto salės ir onsenai vis dar neįleidžia tatuiruotų asmenų. Taip pat svarbu žinoti, kad tatuiruotė darbo aplinkoje vertinama neigiamai. Laimei, požiūris keičiasi ir tatuiravimo menas didžiuosiuose miestuose tampa vis labiau priimtinas.
Tatuiruotų asmenų draudimo ženklų pavyzdžiai kai kuriose viešosiose vietose.
Nors Japonijoje tatuiruotės dar nėra visiškai įvertintos, likusiame pasaulyje jos laikomos tikru meno kūriniu. Todėl daugelis vakariečių tatuiruojasi būdami Japonijoje. Tikimės, kad japonai atras šį paslėptą lobį ir tęs tradicinį Irezumi meną.
