Tarp pačių įspūdingiausių japonų menų, tradicinis japonų teatras užima itin svarbią vietą.
Japonų teatras – tai šokio ir dainavimo spektaklių forma, kilusi iš religinių ritualų, vietinių tradicijų ir liaudies pramogų. Šis scenos menas, įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, susideda iš kelių žanrų: Kabuki (populiarioji forma), Nô (dramos teatras), Kyogen (komiškoji versija) ir Bunraku (lėlių spektaklis).
Susipažinkime su šia išskirtine tradicine Tekančios Saulės šalies pramoga.
🎭 Kabuki – populiarusis japonų teatras
XVII a. pradžioje atsiradęs Kabuki yra tradicinis populiarusis teatras. Ši epinio vaidinimo forma Japonijoje yra itin vertinama nuo Edo laikotarpio ir sutraukia gausią auditoriją.
Nishizaki Sakurako ir Bando Kotji Kabuki pjesėje „Jošino kalnas“
Kabuki ištakos
Ideogramos „ka“ 歌, „bu“ 舞 ir „ki“ 伎 atitinkamai reiškia „dainą“, „šokį“ ir „techninį meistriškumą“. Pati Kabuki esmė kyla iš avangardinės dvasios, kuri tuo metu apibūdino šią meno formą. Seniau Kabuki aktoriai buvo laikomi keistuoliais, pamišėliais, kurie rengdavosi neįprastai (kabuki-mono).
1603 metais garsi šokėja Okuni surengė pirmąjį Kabuki pasirodymą Kiote… ši pramoga greitai išpopuliarėjo. Tačiau pjeses dažnai vaidindavo prostitutės, todėl Kabuki greitai buvo sietas su ištvirkavimu. Dėl šios nevaldomos situacijos Tokugavos šiogūnatas 1629 metais uždraudė moterims pasirodyti scenoje. Nuo tada Kabuki aktoriaus profesija tapo skirta tik vyrams.
Edo laikotarpiu buvęs privilegijuotu karių, daimio ir pirklių klasės teatru, Kabuki išsiskiria ekstravagantiškais kostiumais, grimu, aktorių vaidyba bei įspūdinga scenografija.
Čia susipina šokis, komedija, romantika ir tragedija, skambant ypatingai garso aplinkai. Shamisen – tradicinis trijų stygų japonų instrumentas – išreiškia aktorių emocijas ir sustiprina jų meninį pasirodymą. Be to, scena aprūpinta daugybe mechanizmų, leidžiančių sukurti įspūdingus vaizdinius efektus (besisukanti centrinė platforma, mechanizmai ir per žiūrovus einantis tiltelis).
Šiuolaikinis Kabuki
Šiandien ši teatro forma išlaiko savo kodus, kartu atsinaujindama. Tarp aktorių gali pasirodyti popkultūros ikonos, siekiant pritraukti jaunąją kartą.
🙏 Nô – draminis japonų teatras
Nô yra draminė tradicinio teatro forma, sudaryta iš lyrinių dainų, šokių ir mimų. Nuo šiogūnų eros Japonijos elitui skirtas Nô yra unikalus menas, kartu poetiškas ir dvasingas.
Nô teatro pjesės „Aoi no Ue“ arba „Ponia Aoi“ vaidinimas.
Nô teatro ištakos
XIV a. Muromachi laikotarpiu gimęs Nôgaku yra seniausia teatro forma, davusi pradžią Nô (lyrinei dramai) ir Kyogen (komedijai). Atsiradusi dar prieš Šekspyro kūrinius, ši pramoga kilo iš Sangaku – VIII a. populiaraus cirko žanro.
Nô šaknys glūdi religiniuose kultuose ir ritualiniuose šokiuose, kurie seniau buvo atliekami siekiant nuraminti kamius ir palaiminti valstiečių derlių (Kagura). Vėliau Sangaku suteikė daugiau spektakliškumo, įtraukdamas magijos triukus, akrobatiką ir komiškus elementus. Pamažu estetikos paieškos nustelbė sakralumą, suteikdamos tikrus meninius pasirodymus. Be to, „Nô“ reiškia „galia“ ir įgauna „talento“ prasmę, pagerbiant menininkų darbą.
Muromachi laikotarpiu Nô priėmė naujus kodus, reglamentuojančius kostiumus, kaukes, dainas ir orkestrą. Nors Sangaku dvasia išliko, Nô nuo šiol buvo skirtas karių aristokratijai.
Nô aktoriai
Aktoriai Nô praktikuoja iš kartos į kartą. Tai visada vyrai. Shite yra pagrindinis aktorius ir išlieka siužeto ašimi. Apsirengęs elegantišku kimono, jis atlieka lėtą šokį, vadinamą Kuse. Waki yra antraplanis personažas, padedantis žiūrovui suprasti istorijos kontekstą. Priešingai nei shite, jis niekada nedėvi kaukės.
Aktoriai įkūnija įvairius personažus, tokius kaip vyrai, moterys, senoliai, sielos ar net kamiai, naudodami daugybę Nô kaukių, vadinamų Nômen. Pagrindinis aktorius dažniausiai įkūnija vaiduoklį. Verta paminėti, kad tais laikais gyvenimo trukmė buvo daug trumpesnė nei šiandien, o mirtis buvo labai artima žmonių sąmonei.
Nômen kaukės
Nuo priešistorinių laikų (Jomon laikotarpis) japonų kaukės buvo naudojamos šimtmečius ir išlieka labai populiarios per šintoistų šventes. Nô teatro kaukės yra persmelktos šios senovės kultūros. Amatininkų gaminamos Nômen kaukės yra išskaptuojamos iš medienos gabalo prieš nudažant. Jose vaizduojami personažai, suskirstyti į kelias kategorijas: vyrai, moterys, pagyvenę žmonės ar net demonai. Taip aktoriai gali įkūnyti bet kurį veikėją.
Mediena Nômen kaukių pavyzdžiai.
Nô teatras šiandien
Nuo pat savo atsiradimo Nô išliko nepakitęs ir atstovauja tradicinei vietinei kultūrai per klasikinę literatūrą, japonų legendas, taip pat kaukes, kostiumus ir kimono. Dėl savo lyrinio aspekto užsieniečiai jį vadina japonų opera.
🤣 Kyogen – komiškasis japonų teatras
Kyogen teatras yra komiškoji Nô atšaka. Iš Kinijos VIII a. atkeliavęs pavadinimu Sarugaku, pažodžiui reiškiančiu „beždžionių teatras“, šis satyrinis menas išsivystė Japonijoje, įtraukdamas viduramžių kultūrinius įsitikinimus. Taip jame reguliariai buvo vaidinami demonai ir kamiai. Be to, dialoguose naudojama kalba yra kilusi iš Muromachi laikotarpio.
Tik XIV a. Kyogen teatras tapo koduotas, priimdamas šiandien žinomas savybes: viduramžių kostiumus, tipines kaukes ir stilizuotą gestikuliaciją, veikiant garsiam japonų dramaturgui Zeami.
Kyogen teatro trupė, Shigeyama Sengoro.
Kyogen iš kitų teatro formų išsiskiria savo trumpomis ir ritmiškomis pjesėmis, kurios įkvepia žmogaus ydas, kad sukeltų žiūrovų juoką. Jo pavadinimas, sudarytas iš ideogramų „kyo“ 狂 ir „gen“ 言, reiškia „beprotiški žodžiai“. Kaip ir Šekspyro ar Moljero kūryboje, pjesių temos sukasi aplink kasdienius rūpesčius ar žmogaus vietą visatoje.
Nô teatro farsai
Lengvas ir komiškas, Kyogen puikiai papildo rimtą ir dramatišką Nô teatrą. Beje, Nô scenos dažnai pertraukiamos Kyogen intarpais, siekiant šiek tiek atpalaiduoti įtampą. Scena trunka apie 20 minučių ir skirta žiūrovų atsipalaidavimui.
Pjesės, įterpiamos tarp dviejų veiksmų, vadinamos hon-kyōgen, o tos, kurios pertraukia dvi Nô scenas, vadinamos ai-kyogen. Jos suteikia tikslumo spektakliui ir leidžia aktoriams persirengti.
👏 Bunraku – japonų lėlių teatras
Tarp Nô ir Kabuki esantis Bunraku yra tradicinio japonų draminio repertuaro teatro forma, jungianti lėles, dainuojamus pasakojimus ir instrumentinį pritarimą.
Bunraku teatro pasirodymas Nacionaliniame Bunraku teatre, Osakoje, Kiote.
Bunraku kilmė
Bunraku buvo sukurtas Edo laikotarpiu XVII a., sujungus muzikinį pasakojimo stilių „jōruri“ su lėlių teatru. Ši pasaulyje unikali spektaklio forma išsivystė XVIII a., priimdama savo būdingą lėlių vaidybą, o XIX a. gavo Ningyo Johruri Bunraku pavadinimą. Temos įkvėptos viduramžių dramų ir šiuolaikinių vaidinimų, vaizduojančių meilės ir socialinės pareigos dvilypumą.
Bunraku menas
Bunraku lėlės yra kruopščiai gaminamos meistrų amatininkų. Kiekviena turi savo veido išraišką ir yra aprengta tradiciniu kostiumu.
Lėles valdo trys juodai apsirengę lėlininkai, kurie matomi tik nuo juosmens. Jos atgyja tobulai koordinuotų menininkų dėka, kad judesiai būtų sklandūs. Pirmasis valdo lėlės veidą, kūną ir dešinę ranką. Paprastai šį vaidmenį atlieka labiausiai patyręs menininkas. Antrasis judina lėlės kairę ranką, o trečiasis valdo kojas. Pasakojimus dainuoja pasakotojas, akompanuojamas shamisen grotojo. Be to, pasakotojas moduliuoja savo balsą ir intonacijas priklausomai nuo įkūnijamo personažo.
🤩 Japonų teatras mūsų dienomis
Šiandien japonų teatras išlieka emblemine tradicinės japonų kultūros figūra. Kartu poetiškas ir estetiškas, aktorių sceninis pasirodymas yra absoliučiai nepakartojamas. Kaip supratote, šis itin būdingas teatro menas yra nepraleidžiamas spektaklis, jei lankotės Japonijoje!
