Japonų menas, kartu subtilus ir dvasingas, yra tikrai žavingas. Tekančios saulės šalyje Kodo (smilkalų kelias) išlieka rafinuotumo viršūnėje kartu su Ikebana (gėlių kelias) ir Chado (arbatos ceremonija).
Kodo – tai tradicinis japonų menas, kurio metu aromatinga mediena vertinama pagal senovinį, griežtai reglamentuotą ritualą. Iš pradžių naudoti religiniame kontekste, smilkalai vėliau užkariavo aristokratų uoslę.
Kodo taisyklės yra itin sudėtingos ir reikalauja daugelio metų patirties, kad būtų tobulai įvaldytos. Taigi smilkalų menas, jungiantis rašytinę kultūrą ir uoslės patirtį, išlieka retas ir brangus.
Japoniški smilkalai – senovės tradicijų menas
„Ko“ 香 reiškia „kvepalai“ arba „smilkalai“, o „do“ 道 – „kelias“. Taigi „Kodo“ 香道 galima išversti kaip „Kvapų kelias“. Japonijoje smilkalai naudojami jau daugiau nei tūkstantį metų. Aromatinga mediena iš pradžių sudomino kilminguosius ir samurajus, o vėliau paplito ir tarp viduriniosios klasės atstovų.
📖 Smilkalų istorija Japonijoje
Smilkalai atsirado prieš daugiau nei 6000 metų Artimuosiuose Rytuose, pirmosiose didžiosiose Egipto ir Mesopotamijos civilizacijose, tačiau į Japonijos salyną jie atkeliavo tik VI amžiuje. Japonijoje kvapnios medienos nebuvo, ji daugiausia buvo gabenama iš Indijos. Importuoti iš Kinijos kartu su budizmu, smilkalai buvo naudojami religinėms ceremonijoms, o vėliau pamėgti dėl savo svaigaus kvapo ir teigiamų savybių.
🌳 Japoniškų smilkalų legenda
Nihon Shoki (senovės Japonijos istorijos metraštis) pasakoja apie aromatingos medienos deginimą 595 metais, imperatorės Suiko laikais. Legenda byloja, kad agarmedžio kelmas buvo rastas Avadžio salos, esančios netoli Osakos įlankos, paplūdimiuose. Kai mediena sudegė, kvapas buvo toks nuostabus, kad salos gyventojai nusprendė jį padovanoti imperatoriškiesiems rūmams. Vėliau aromatingos medienos garbei buvo pastatyta nedidelė šintoistų šventykla.
🧘♂ Budizmo vaidmuo
VI amžiaus pabaiga ir VII amžiaus pradžia pasižymėjo budizmo Japonijoje suklestėjimu, kurį skatino princas Shotoku. Kaip ir arbatos ceremonija bei Ikebana, religija suvaidino svarbų vaidmenį tradiciniame Kodo mene. Smilkalai buvo naudojami kaip auka dievybėms, taip pat atliko apsivalymo funkciją budistiniuose ritualuose. Brangi mediena buvo importuojama iš Kinijos smilkalų gamybai, o tai paskatino vietos amatų vystymąsi salyne.
👃 Kvapioji mediena dvare
Heian laikotarpiu (794–1185 m.) smilkalai buvo labai populiarūs dvare, kur buvo rengiami uoslės konkursai, siekiant atspėti kvapus. Aromatinės dervos buvo naudojamos ne tik pramogai, bet ir drabužiams kvepinti.
↗ Smilkalų suklestėjimas Muromachi laikotarpiu
Vėliau, Muromachi laikotarpiu (1336–1573 m.), smilkalai tapo prieinami ne tik dvariškiams, bet ir aukštesniesiems bei viduriniams Japonijos visuomenės sluoksniams. Aromatingos medienos deginimas tapo išskirtinumo ženklu ir įprasta praktika. Be to, samurajai turėjo įprotį smilkyti savo šalmus ir šarvus apsivalymo ritualo metu, kad jaustųsi stipresni mūšyje.
Tuo pačiu laikotarpiu brangi kvapioji mediena buvo klasifikuojama šiogūno Ašikagos Jošimasos nurodymu. Buvo nustatytos žaidimo taisyklės, davusios pradžią Kodo menui. Ceremonijai naudojami įrankiai (Kodogu) buvo puošiami auksu ir pasiekė rafinuotumo viršūnę. Išskiriamos dvi mokyklos, šimtmečius puoselėjančios Kodo mokymą: Oie-ryu, kurią įkūrė Sanetaka Sanjonishi, Muromachi laikotarpio japonų aristokratas, ir Shino-ryu mokykla, sukurta meistro Shino Shoshin. Pirmoji labiau orientuota į meną ir poeziją, o antroji – daug formalesnė.
Avadžis – kvapų sala
Smilkalų gamyba Avadžio saloje. Šaltinis: awaji-encens.jp
Avadžio sala nuo 1850 m. plėtoja amatinę smilkalų lazdelių gamybą ir šiandien pagamina 70 % visos Japonijos produkcijos. Saloje pagaminta kvapioji mediena yra ypač vertinama dėl savo kokybės, čia galima rasti platų aromatų pasirinkimą. Japoniški smilkalai gaminami iš medienos miltelių (sandalmedžio, alavijo…), augalų, prieskonių ir aromatinių medžiagų.
Kho-shi (kvapų meistrai) tęsia senovės amato tradicijas – nuo tešlos paruošimo iki pagaliukai užbaigimo ir dervų džiovinimo. Verta paminėti, kad stiprūs Avadžio salos vėjai užtikrina idealų smilkalų džiūvimą.
Japoniški smilkalai šiandien
Edo ir Meidži laikotarpiais smilkalų populiarumas sumažėjo. Tačiau prieš šimtą metų didysis meistras Kito Yujiro sugebėjo atgaivinti jų sėkmę. Po izoliacijos laikotarpio Japonija atsivėrė pasauliui. Įkvėptas vakarietiškos kvepalų kultūros, meistras parfumeris sukūrė mainichi koh (kasdienius smilkalus). Šiandien japoniški smilkalai su gėlių, prieskonių ar medienos natomis yra garsūs visame pasaulyje.
Kvapų kelias arba menas „klausytis“ aromatų
Kodo mene mes klausomės kvapų. Perskaitėte teisingai… japonai neužuodžia, o „klauso“, nes Kodo praktika reikalauja naudoti visus pojūčius, kad būtų galima pajusti aromatų subtilumą.
Kvapų ceremonijos eiga
Labai iškilminga Kodo meno praktika reikalauja didelės koncentracijos. Ritualas vyksta ant tatamio ir tyloje. Smilkalų meistras juda lėtai ir atsisėda. Tada jis atsargiai išima visus ceremonijai reikalingus įrankius. Visi jo judesiai atliekami tikslia tvarka ir su didžiausiu kruopštumu. Lakuoti įrankiai, medžio anglis, pagaliukai, pelenų presai ir kt. naudojami su didžiule pagarba ir švelnumu.
Meistras ant mažo žėručio pagrindo uždeda labai mažą smilkalų medienos gabalėlį. Smilkalinėje yra pelenai su dekoratyviniais raštais ir anglis (arba bambuko žarija). Taip smilkalai kaitinami, bet nedega tiesiogiai, kad nepakistų aromatas.
Smilkalų „klausymasis“ Japonijoje praktikuojamas šimtmečius… Šaltinis: Sam Peet / Culture Trip
Būdami meditacijos būsenos, dalyviai, sėdintys ratu, perduoda vieni kitiems smilkalinę. Kiekvienas jų paeiliui įkvepia Kodo meistro pristatytų smilkalų dūmus. Atlikdami tikslų judesį, jie „klauso“ iš degančios medienos sklindančių aromatų ir bando įsiminti jų natas. Kai visi bandomieji smilkalai pristatyti, meistras pateikia kitus medienos pavyzdžius, kuriuos dalyviai turi atpažinti.
🤔 Kvapų žaidimas: ar sugebėsite juos atpažinti?
Penkių smilkalų žaidimas vadinamas Genjiko, o trijų – Sanshuko. Egzistuoja šešios medienos rūšys arba rikkoku, atitinkančios šešias skirtingas šalis (Kyara, Rakoku, Manaka, Minaban, Sasora ir Sumotara). Taip pat yra penki skoniai arba gomi (kartus, saldus, sūrus, aštrus, rūgštus). Reikia daugelio metų patirties, kad būtų galima tobulai atpažinti šiuos subtilumus.
👁️ Kodo filosofija
Kodo – tai ne tik žaidimas, kurio metu reikia atspėti aromatus ir lavinti uoslę. Kvapų šventė yra tikra dvasinė patirtis, kupina poezijos, kuri pažadina pojūčius, atpalaiduoja kūną ir protą.
👌 10 Kvapų kelio dorybių
Tikima, kad Kodo praktika suteikia tokią naudą kaip geresnė koncentracija, harmonijos jausmas, ramybė ar pilnatvė. Štai 10 dorybių, priskiriamų kvapų ceremonijai.
- Stimuliuoja pojūčius
- Apsivalo kūną ir protą
- Pašalina proto taršą
- Paaštrina protą
- Kovoja su vienatve
- Ramina stresą
- Malonu net ir gausiai naudojant
- Veikia net ir mažais kiekiais
- Gerai išsilaiko
- Dažnai naudojama
Kodo išlieka retas ir privilegijuotas tradicinis menas, nes brangi mediena kainuoja labai brangiai. Taip pat reikia daug patirties šiam menui įvaldyti. Vis dėlto tai netrukdo japoniškiems smilkalams būti vertinamiems visame pasaulyje dėl jų nepaprasto subtilumo.
