„Kanagavos didžioji banga“, kultinis japonų menininko Hokusai kūrinys, nebereikalauja pristatymo. Ši garsi japonų graviūra nuo pat savo sukūrimo žavi daugybę menininkų visame pasaulyje.
Japonų graviūros yra neatsiejamos nuo ukiyo-e – meno judėjimo, kurio esmė yra perteikti kintantį, „plūduriuojantį“ pasaulį, kuriame gyvename. Šie kūriniai sudaro tradicinio japonų meno turtus.
Ar tikrai žinote šios graviūros istoriją ir prasmę? Būdami Japonijos gerbėjai, esame čia, kad sužinotume daugiau apie šį didį kūrinį ir (iš naujo) atrastume tokios sėkmės paslaptis. Malonaus skaitymo 😊
Hokusai, didysis japonų graviūrų meistras
Tikriausiai jau esate girdėję apie šį garsų japonų tapytoją, žinomą dėl savo peizažų serijų. 1760 m. Edo mieste, senojoje Japonijos sostinėje, gimęs Katsushika Hokusai yra visame pasaulyje žinomas menininkas. Piešėjas, tapytojas, graviūrų kūrėjas ir autorius – jis laikomas didžiausiu japonų graviūrų meistru. Savo kūriniuose jis dažnai vaizduoja gamtos elementus, kuriuos interpretuoja per budizmo įkvėptą dvasingumą. Hokusai taip pat yra mangos, reiškiančios „spontaniški eskizai“, pradininkas. Jis gyveno iki 1849 m. ir mirė sulaukęs 89 metų; būtent gyvenimo pabaigoje jis sukūrė savo gražiausius darbus.
Iš kairės į dešinę: Hiroshige portretas; Harunobu Suzuki graviūra; Hokusai portretas.
Tačiau ar žinote, kas yra graviūra? Tai vaizdas, gautas naudojant mediena raižymo techniką, remiantis tušu atliktu piešiniu. Šiame procese dalyvauja menininkas, kuris nupiešia šabloną, raižytojas, kuris sukuria reljefą ant medinės lentos, ir spaustuvininkas, kuris atlieka tušo atspaudus ant popierius, naudodamas graviūrą. Idėja buvo atkurti kūrinį dideliais kiekiais už labai prieinamą kainą. Ši tradicinė technika iš pradžių buvo naudojama tik juodai baltai, kol 1765 m. pasirodė Harunobu Suzuki spalvotos graviūros.
Ukiyo-e – populiarusis menas
Japonų meno judėjimas 🎨, apimantis neakademines graviūras ir tapybą nuo XVII iki XIX a., ukiyo-e reiškia „plūduriuojančio pasaulio vaizdai“ (ukiyo). Ši meno srovė turi budistinę konotaciją, išreiškiančią nestabilią ir iliuzinę realybę, prie kurios negalima prisirišti. Ji taip pat atspindi filosofiją gyventi šia akimirka arba pasaulį judėjime.
Ukiyo-e istorinis kontekstas
Tuo metu Japonijoje buvo vykdoma izoliacijos politika, kurią po ilgo pilietinio karo laikotarpio įvedė šiogūnai. Tai buvo karinės aristokratijos nuosmukis ir naujosios buržuazijos iškilimas. Įsivyravo taikos atmosfera, menas suklestėjo, reikėjo prisitaikyti prie naujos auditorijos. Atsakydamas į tai, ukiyo-e atspindėjo šios socialinės klasės interesus, vaizduodamas kasdienio gyvenimo scenas – nuo kurtizanių iki garsiojo Kabuki teatro aktorių ar Sumo imtynininkų. Ukiyo-e taip pat žinomas dėl savo erotinių scenų (shunga), kurias to meto valdžia cenzūravo.
XIX a. Hokusai ir Hiroshige išvengė valdžios cenzūros sukurdami naują stilių: garsių peizažų vaizdus (meisho-e) horizontaliu formatu. Šie du menininkai pasinaudojo augančiu gyventojų susidomėjimu gamta ir iš esmės pakeitė japonų graviūrų įvaizdį.
„Kanagavos didžiosios bangos“ analizė
Garsiausias Japonijos kūrinys, „Kanagavos didžioji banga“, pravardžiuojamas „Banga“, yra 1831 m. sukurta mediena graviūra, kurios autorius – Katsushika Hokusai. Tapytojui buvo 70 metų, kai jis sukūrė šį darbą, ir tai yra jo žinomiausia graviūra. Tai pirmoji serijos „Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai“ dalis, kuri geriausiai įkūnija ukiyo-e meną.
🛶 Jūra ir žvejai prie Kanagavos krantų
Šioje kompozicijoje išsiskiria trys elementai: jūra, valtys ir kalnas. Pirmame plane galite stebėti dvi bangas, nešančias tris baržas prie Kanagavos krantų. Valtys tikriausiai yra oshiokuri-bune, kurios buvo naudojamos prekių transportavimui aprūpinant Edo laikotarpio sostinę. Pirmoji banga yra mažesnė ir savo forma atkartoja Fudži kalną, o antroji atrodo milžiniška ir užima daugiau nei pusę kūrinio. Manoma, kad tai klajojanti banga, atviros jūros banga (didžioji okinami). Jei gerai įsižiūrėsite, pamatysite monstriškus, griebiančius pirštus, kurie suteikia šiai dūžtančiai bangai priešišką charakterį, pasiruošusį praryti žvejus.
🗻 Fudži kalnas kitu kampu
Fone galite pamatyti Fudži kalną, Japonijos emblemą, kuris yra „Trisdešimt šešių Fudži kalno vaizdų“ kolekcijos centrinis taškas. Tuo metu buvo neįprasta šią nacionalinę ikoną dėti į antrąjį planą. Garsusis ugnikalnis atrodo itin mažas priešais šią neproporcingą bangą. Asmeniškai manau, kad Hokusai išryškino tam tikrą provokaciją šio susižavėjimo objekto atžvilgiu.
✍ Hokusai parašas
Viršutiniame kairiajame kompozicijos kampe matomas Hokusai parašas ir kartušas su serijos pavadinimu: Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai / Prie Kanagavos / Po banga. Reikia žinoti, kad per visą šią kolekciją menininkas naudojo keturis skirtingus parašus.
☯ Hokusai „Bangos“ interpretacija
„Kanagavos didžiosios bangos“ paveiksle galite pastebėti žemiškųjų ir dangiškųjų elementų papildomumą. Siautėjanti jūra, kontrastuojanti su ramiu ir taikiu dangumi, primena In ir Jang filosofiją. Panašiai, vyraujančią mėlyną jūros spalvą sušvelnina jos papildoma spalva – geltona dangaus spalva. Rezultatas – tobula kompozicijos pusiausvyra.
Laikinumo pobūdis ir gamtos galia turi budistinių ir šintoistinių konotacijų. Galima įsivaizduoti, kad Hokusai kūrinys išreiškia žmogaus pažeidžiamumą prieš visagalę ir nenuspėjamą gamtą.
Banga ir jos vakarietiška įtaka
Tapytojas įkvėpimo sėmėsi iš vakarietiškų tendencijų, kurios labai prisidėjo prie kūrinio sėkmės. Tarp šių įtakų galima paminėti perspektyvą su kelių planų sluoksniavimu ir Prūsijos mėlyną spalvą.
Prūsijos mėlyna – madinga Spalva
Prūsijos mėlyna sudaro 20 % kūrinio ir suteikia jam visą galią. Taip pat vadinamas Berlyno mėlynu, tai tamsiai mėlynas pigmentas, pereinantis į žalią. Išrastas Vokietijoje, jis buvo importuotas iš Olandijos Hokusai kūrinio realizavimui. Tai madinga Spalva, kuri suteikia naują dimensiją ukiyo-e ir gana gerai išsilaiko bėgant laikui.
Japonizmo įtaka Vakaruose
Atsivėrus Japonijai pasauliui Meidži laikotarpiu, vietos gyventojai pamažu prarado susidomėjimą graviūromis, rinkdamiesi vakarietiškus produktus. Priešingai, japonų menas ir civilizacija sužavėjo ir paveikė daugybę Europos menininkų, tokių kaip Pont-Aven mokyklos tapytojai. Tai vadinama japonizmu.
Priešindamiesi klasicizmui, impresionistai pasirinko naujus estetinius sprendimus, vadinamus „japonesque“. Ryškios spalvos ir paprastos formos tapo prioritetu. Taigi Vakarai atgaivino graviūrų sėkmę. Beje, menininkas, geriausiai įkūnijantis šio meno virtuoziškumą, yra Hokusai.
Félix Bracquemond, tapytojas ir graviūrų kūrėjas, buvo pirmasis, įkvėptas japonų meistro piešinių, integruodamas juos į savo meno objektus. Vėliau Hokusai „Banga“ įkvėpė daugybę Vakarų menininkų, tokių kaip Van Gogas, Pisaro, Sezanas, Gogenas, Monė…
Impresionistai su japonų menu dalijosi meile gamtai ir daiktų laikinumui. Todėl kai kurie tapytojai turėjo dideles graviūrų kolekcijas. Postimpresionistai ir „Nabis“ grupės nariai tikriausiai sėmėsi įkvėpimo iš apibrėžtų formų, ryškių atspalvių ir drąsių kadrų. Įtaka išsiplėtė ir už tapybos ribų. Be to, garsus prancūzų kompozitorius Claude Debussy 1905 m. panaudojo „Kanagavos didžiąją bangą“ savo partitūros 🎼 viršeliui.
Šiandien šio šedevro egzempliorių galima rasti įvairiuose pasaulio muziejuose: Niujorko Metropoliteno meno muziejuje, Londono Britų muziejuje, Nacionalinėje bibliotekoje, Guimet muziejuje Paryžiuje ar Claude Monet name Živerni. Japonų graviūros daugiausia kilusios iš XIX a. privačių kolekcijų.
„Banga“ tapo daugybės meninių ar rinkodaros interpretacijų objektu. Ar žinojote, kad ji netgi tapo „Quiksilver“ logotipo įkvėpimo šaltiniu dėl savo ryšio su banglenčių sportu (banga) ir snieglenčių sportu🏂 (kalnas)?
Iš kairės į dešinę: Dan Cretu interpretacija; interpretacija, skirta didinti sąmoningumą apie vandenynų taršą; „Quiksilver“ logotipas.
