Būdami kovos menų ir maskuotės meistrai, nindzės yra neprilygstami daugelio filmų ir istorinių romanų kovotojai.
Japonų nindzė (忍者) arba šinobi yra samdinys, praktikuojantis senovinius šnipinėjimo, išgyvenimo ir kovos metodus, vadinamus nindžiutsu.
Tačiau kas yra šie visame pasaulyje idealizuojami japonų šnipai? Ar jie tikrai egzistavo, ar tai tik mitas? Išsiaiškinkime tiesą apie šiuos šešėlių karius.
🤓 Visa tiesa apie japonų nindzes
Ašikaga Micuudži ir nindzė. Medžio raižinys. Kunisada, 1853 m. Šaltinis: wikipedia
Kai kalbame apie nindzes, realybė dažnai susipina su fikcija ir sunku pasakyti, ar jie iš tikrųjų gyveno. Ar jie buvo tikri mirtingieji, ar tiesiog autorių vaizduotės sukurti superkariai? Juolab kad jų įvaizdis laikui bėgant ir skirtinguose žemynuose keitėsi.
☝️ Ar nindzės egzistavo?
Kaip galima nuspėti, juodai apsirengęs, gobtuvą dėvintis nindzė, esantis absoliutus kovos meistras ir turintis antgamtinių galių, yra legendinis personažas. Tačiau viduramžiais ir iki pat Edo laikotarpio japonų šnipai tikrai egzistavo. Iš pradžių japonų nindzės buvo paprasti valstiečiai samdiniai, atsiradę feodalinėje Japonijoje ir siunčiami į infiltravimosi ar šnipinėjimo misijas. Nors jų pagrindinis vaidmuo buvo rinkti slaptą informaciją ir kuo greičiau ją pristatyti į bazę išvengiant kovos, jie taip pat galėjo būti pasitelkiami žudymo ar partizaninio karo misijoms.
Pats žodis „nindzė“, palyginti naujas, išpopuliarėjo romanuose po Antrojo pasaulinio karo. Nindzė sudarytas iš kandži nin (忍), reiškiančio „ištvermę“ arba „paslaptį“, ir dža (者), nurodančio praktikuojantį asmenį. Taigi, nindzė yra tas, kuris praktikuoja nematomumo meną. Panašiai terminas nindžiutsu (忍術) nurodo tradicinius metodus ir menus, kuriuos nindzės naudojo norėdami tapti nematomais.
Nindzių technikos, Hokusai raižinys. Šaltinis: wikipedia
Atsiradę dar Heiano laikotarpio pabaigoje, XII amžiuje, nindzės ypač išpopuliarėjo Sengoku laikotarpiu (XV ir XVI a.). Jie buvo vadinami „šinobi“, ką galima išversti kaip „tie, kurie slepiasi“. Iš tiesų, šiame neramiame laikotarpyje karai tarp provincijų valdovų (daimyo) buvo labai dažni. Todėl šnipinėjimo ir slaptų misijų praktika vystėsi siekiant geriau kontroliuoti priešininką. Dėl jų konfidencialios veiklos apie šiuos karius-šnipus žinoma labai mažai. Nors japonų nindzės dažnai siejami su samurajų elitu, iš tikrųjų jokie šaltiniai to nepatvirtina. Priešingai, samurajai buvo aristokratai, o šinobi priklausė žemesniosioms klasėms. Pastarieji nesilaikė Bušido (japonų karių moralės taisyklių), tačiau turėjo savo elgesio kodeksą. Nors jie gyveno visoje Japonijos teritorijoje, senovinės Iga ir Koga provincijos, nindžiutsu lopšys, yra ypač garsios savo nindzėmis.
🙈 Tikrasis nindzių vaidmuo
Galima įsivaizduoti, kad šinobi vaidino svarbų vaidmenį vietos valdovų konfliktuose. Šie žemesniųjų socialinių sluoksnių kariai buvo samdomi kaip samdiniai atlikti „juodą darbą“. Dažniausiai nindzės turėjo tiesiog pranešti informaciją arba pavogti planus nepastebėti žvalgybos misijų metu. Tačiau jiems taip pat galėjo būti patikėtos slaptos sabotažo ar net žmogžudystės operacijos. Taigi, jie galėjo naudoti nuodus, sprogmenis ar ginklus savo tikslams pasiekti. Šie šešėlių kariai dažnai užpuldavo naktį ir buvo įpratę padegti priešo stovyklas, kad pradėtų kariuomenės puolimą. Beje, ši praktika nebuvo skirta tik vyrams. Iš tiesų, kai kurios nindzės buvo moterys (kunoichi), kurios infiltruodavosi į pilis apsimesdamos geišomis ar virėjomis.
Jų neortodoksiniai metodai buvo laikomi negarbingais, o šinobi buvo prastai vertinami visuomenės. Samurajai jų niekino, tačiau kai kuriuose karuose jiems tekdavo dirbti kartu. Nindzės veikdavo slapta už mūšio lauko ribų, kol garbingi kariai kovodavo sąžiningai.
⛓ Ginklai ir apranga: tikro nindzės įranga
Šurikenas
Būdami tikri pasalos meistrai, nindzės nustebindavo priešą savo įranga ir novatoriška taktika. Be tobulų kovos menų įgūdžių, jie turėjo visą ginklų arsenalą. Siekiant maskuotės, daugelis jų buvo pritaikyti žemės ūkio įrankiai.
- Šurikenas: mažas metalinis objektas aštriais kraštais, kurį nindzė sviesdavo.
- Šakenas: žvaigždės formos šurikenas.
- Kusarigama: pjautuvas, pritvirtintas prie grandinės.
- Nindziato: trumpas kardas, nešiojamas ant nugaros. Tai mėgstamiausias Leonardo ginklas iš „Vėžlių nindzių“.
- Kanigawa: griebtuvas su virve, skirtas lipti sienomis.
- Kunai: daugiafunkcis smailus durklas su žiedu virvei pritvirtinti.
- Tekko-caki: metaliniai nagai, naudojami artimoje kovoje arba laipiojimui.
- Manriki-gusari: grandinė su dviem svoriais galuose, skirta smogti arba pasmaugti priešininką.
- Bo: ilga medinė lazda. Tai Donatello ginklas iš „Vėžlių nindzių“.
- Nunčiaku: du medienos ar metalo gabalai, sujungti grandine. Mėgstamiausias Mikelandželo ginklas iš „Vėžlių nindzių“.
- Kakute: žiedas su aštriais spygliais, dažnai naudotas moterų nindzių.
- Pučiamasis vamzdis: paprastas bambukas fleitos formos, leidžiantis iššauti nuodingą strėlytę.
- Mecubušis: akinantys milteliai.
- Sai: trišakio tipo ginklas. Tai Rafaelio ginklas iš „Vėžlių nindzių“.
- Mizu gumo: batai, leidžiantys plūduriuoti vandens paviršiumi.
- Makibiši: dygliuoti įtaisai, mėtomi dešimtimis, kad perdurtų persekiotojų batus.
☝️ Ar nindzės vis dar egzistuoja?
Ir štai klausimas, kurį užduoda visi… Ar šiandien dar yra tikrų nindzių? Na, atsakymas yra „taip“. XVII amžiuje Japonijos suvienijimas valdant Tokugavos šiogunatui pažymėjo feodalinių karų pabaigą ir lėmė nindzių išnykimą. Tačiau tikriausiai egzistuoja šinobi palikuonių, nors jie išlieka diskretiški. Japonijoje šešiasdešimtmetis vardu Džiniči Kavakami teigia esąs paskutinis nindzė.
🦹 Džiniči Kavakami, tikras japonų nindzė
Džiniči Kavakami, 2012 m. birželio 29 d. Iga nindzių muziejuje, Japonijoje. Kreditas: KAZUHIRO NOGI / AFP
Vadinamas paskutiniuoju nindze, Džiniči Kavakami yra tradicinių senovės Japonijos nindžiutsu technikų paveldėtojas. Šis inžinierius pensininkas yra 21-asis Ban klano, šnipų šeimos, gyvuojančios daugiau nei 500 metų, vadovas. Nuo pat vaikystės Džiniči Kavakami buvo mokomas nindzių meno budistų meistro Masazo Išidos. Nuo tada jis niekada nenustojo praktikuoti nindžiutsu, kurį dėsto jau apie dvidešimt metų. Lygiagrečiai Iga-riu nindzių muziejaus direktorius skaito paskaitas ir dalyvauja tyrimuose apie šinobi istoriją Mie universitete. Džiniči Kavakami nenorėjo tęsti savo giminės linijos, manydamas, kad šios praktikos mūsų šiuolaikinėje visuomenėje nebeturi prasmės. Nors jis neruoš įpėdinio, jis vis tiek nori perduoti tradiciją atidarydamas internetinę nindzių mokyklą.
🎯 Kaip treniruotis, kad taptum nindze?
Slapta svajojate tapti nindze? Žinokite, kad tai nėra neįmanoma, tačiau nindze tapti nėra taip paprasta. Tam reikalingos sunkios treniruotės.
🥋 Mokytis nindžiutsu, nindzių kovos meno
Anksčiau japonų nindzės intensyviai treniruodavosi nuo vaikystės, prižiūrimi savo klano. Taip jie mokydavosi išgyvenimo, gynybos, kvėpavimo ir slapto judėjimo technikų. Mokymų metu jie buvo mokomi kovos menų, kovos plikomis rankomis (taidžiutsu), ginklų naudojimo, taip pat laipiojimo ir kitų sportinių praktikų.
Kad taptumėte tikru šešėlių kariu, turėsite išmokti daugybę nindzių menui būdingų technikų, tokių kaip įsižeminimas, energijos cirkuliacija ir visi metodai, kaip gintis savo kūnu (judėjimas, pozicijos, metimai, smūgiai…). Be to, turėsite mokėti valdyti ginklus ir treniruotis išgyventi įvairiose situacijose. Taigi, ar esate pasiruošę?
🏫 Mokytis nindzių mokykloje
Būtent tai padarė 45 metų japonas vardu Dženiči Micuaši. Pirmasis nindzių studijų magistro laipsnį įgijęs šinobi entuziastas mokėsi Mie universitete. Jis išmoko istoriją, kovos menus ir visas nindzių technikas. Šiandien jis gyvena Iga mieste taip, kaip feodalinės Japonijos nindzės. Jo tikslas: perduoti nindžiutsu tradiciją.
🥷 Nindzės mitas populiariojoje kultūroje
Nindzės įvaizdis, nors ir pagrįstas istorine realybe, buvo stipriai iškraipytas: iš niekinamo bandito jis pakilo į paslaptingo ir nenugalimo superkario rangą. Be to, jam priskiriamos antžmogiškos galios, tokios kaip nematomumas ir vaikščiojimas vandeniu.
Samdinys be sąžinės, motyvuotas pelno ir kovos ekspertas tapo neatsiejamu japonų populiariosios kultūros personažu. Taip pat kovos menų filmai, romanai ir vaizdo žaidimai labai prisidėjo prie šio fantazijomis apipinto nindzės įvaizdžio.
1962 m. filmas „Nindzės paslaptis“ (Šinobi no mono), paremtas to paties pavadinimo romanu, pasakoja apie Iga sukilimą prieš negailestingą karo valdovą Oda Nobunagą. 1967 m. britų filme „Gyvenk du kartus“ Džeimsas Bondas susitinka su japonų žvalgybos tarnybų pasamdytais nindzėmis. Devintajame dešimtmetyje aktorius Šo Kosugi buvo žinomas dėl savo tamsių vaidmenų. Tuo pačiu laikotarpiu komiksas Vėžliai nindzės ir keturi jų herojai, mėgstantys picą, sukėlė tikrą furorą. Vėliau manga Naruto, pasakojanti apie jauno nindzės mokinio nuotykius, sumušė visus pardavimų rekordus. Galiausiai, filmas „Šinobi“, sukurtas pagal 1958 m. parašytą knygą, Japonijoje sulaukė didžiulės sėkmės. Jame vaizduojama jaudinanti Iga ir Koga klanų istorija šiogunų valdymo laikais.
Naruto
Dabar, kai išsiaiškinome japonų nindzės mitą ir sužinojome, kas iš tikrųjų slepiasi po šiuo juodu gobtuvu, žinokite, kad dar nevėlu tapti nindzių meistru, kuris tūno jumyse.
