Giliai įsišaknijęs salyno istorijoje, samurajus nebijojo nei mirties, nei kančios tarnaudamas savo valdovui. Bėgant amžiams, jis tapo neatsiejamu Japonijos simboliu.
Samurajus (侍) buvo japonų karys, tarnavęs didžiajam valdovui – daimio. Lengvai atpažįstamas iš savo šarvų ir katanos, samurajus laikėsi griežto garbės kodekso, vadinamo Bušido arba „kario keliu“.
Ar žinojote, kad šis karys nuo pat mažumės buvo mokomas kovos meno, kuris jį padarydavo nenugalimą? Visgi samurajus nebuvo tik grubus jėgos įrankis – jis pasižymėjo rafinuotumu ir prisidėjo prie japonų meno plėtros. 🙃
Samurajų pasaulis yra itin įtraukiantis, nes jų simbolika ir įtaka vis dar jaučiama japonų kultūroje. 👉 Šiame straipsnyje sužinosite viską apie samurajų istoriją, jų rengimą ir vaidmenį Japonijos visuomenėje.
🧐 Kas yra samurajus?
Samurajai su šarvais. Kusakabe Kimbei fotografija (1880 m.).
Pažodžiui žodis „samurajus“ reiškia „tas, kuris tarnauja“. Tai buvo japonų karys, tarnavęs vietos valdovui (daimio) feodaliniu laikotarpiu.
Heiano laikotarpiu tai dažniausiai buvo valstiečiai ir amatininkai, kurie karo atveju kovodavo jiems pavaldžių valdovų pusėje mainais į ryžius 🍚. Nelabai viliojantis atlygis! Be to, jų turtas buvo matuojamas ryžių (koku) kiekiu, kurį jie valdė.
Laikui bėgant, samurajus prisijungė prie imperatoriškojo dvaro, kur gavo intensyvų kario rengimą ir tapo išskirtiniu kovotoju.
Ar žinojote, kad egzistuoja skirtingi pavadinimai įvairiems samurajams išskirti? Roninas – itin neigiamai vertinamas karys be šeimininko, nepriklausęs jokiam klanui. Hatamoto buvo šiogūno (šalį valdžiusio karo vado) vasalas.
⚔ Istorija: japonų samurajų viešpatavimas
Satsuma klano samurajus. Felice Beato fotografija (1868–1869 m.).
Nors Heiano laikotarpiu samurajai buvo labiau smulkūs valstiečiai ar amatininkai, atsiradus šiogunatui, jie tapo karinguoju elitu. XII amžiuje samurajų galia išaugo su Minamoto klanu ir jų priešininkais Taira, kurie palaipsniui perėmė politinę valdžią, iki tol priklausiusią imperatoriui ir dvarui Kiote.
Minamoto pergalė Genpei kare žymėjo Kamakuros šiogunato arba bakufu pradžią – tai buvo karinė diktatūra, kurioje samurajai kontroliavo šalį. Jie įgijo paveldimą statusą ir socialines privilegijas, prieinamas tik aristokratijai. Po to sekę Muromačio ir Tokugavos šiogunatai šį režimą išlaikė beveik 700 metų, iki pat Meidži restauracijos 1868 metais.
Tuo laikotarpiu kardo (katanos) nešiojimas ir šarvai samurajų kultūroje tapo prestižo ženklu. Šis išskirtinumas paskatino naujų amatų atsiradimą Tekančios Saulės šalyje.
Sengoku laikotarpiu, apie XVI a., samurajai pakluso tik vienam įstatymui – stipriausiojo teisei, sėdami baimę tarp gyventojų. Jie greitai pakilo į aukščiausią rangą ir statė daugybę pilių bei dodžio.
Edo laikotarpiu jie tapo valstybės tarnautojais. Tolstant nuo praeities barbarybės, atsirado naujas, gerokai išmintingesnis samurajus.
📜 Bušido – japonų kario kelias
Kaip jau minėjome, samurajus privalėjo laikytis garbės kodekso – Bušido, kuriame surašytos jo kastai būdingos taisyklės ir vertybės. Kilęs iš dzenbudizmo, šis elgesio kodeksas tapo itin svarbus samurajaus likimui. Jis pasižadėjo būti ištikimas, lojalus, sąžiningas ir drąsus.
Taigi, samurajus paaukodavo savo gyvybę dėl valdovo – štai taip 😮! Ir jis neturėjo bijoti pralieti savo kraujo… Arba savo priešų kraujo. Jis sekė hagakure – knyga, skirta kariams, padedanti jiems dvasinėje kelionėje.
🤺 Samurajų ugdymas
Jauni samurajai kariai. Felice Beato fotografija (1800-ieji metai).
Prieš tapdamas samurajumi, jaunuolis nuo mažens gaudavo labai griežtą auklėjimą, skirtą jį užgrūdinti. Anksti atskirtas nuo šeimos, jis patekdavo į kovos menų mokyklą, kur buvo specialiai ruošiamas slopinti emocijas ir kovoti. Jis treniravosi su šaltaisiais ginklais, kardu 🗡, mokėsi kovos menų, imtynių, šaudymo iš lanko 🎯 ir jojimo 🏇, kartu ugdydamas savitvardą.
Be fizinių pratimų, jis mokėsi kaligrafijos ir religijos, kad lavintų savo protą. Pamažu samurajus suprasdavo, kad klaida yra baisesnė už mirtį.
Samurajaus gyvenimas nebuvo linksmas – jis gyveno santūriai ir asketiškai, kad taptų stipriu kovotoju. Visgi gana traumuojanti patirtis, ar ne 😳?
🧘♀ Moterys samurajės
Imperatorė Džingu (autorius Utagawa Kuniyoshi) / Tomoe Gozen ant savo žirgo / Nakano Takeko, kovos menų mokytoja ir didi karė (1817–1868 m.)
Nors ir gana retos, moterys samurajės, vadinamos ona-bugeiša, taip pat galėjo stoti į mūšį ginti savo kaimo, ypač kai trūkdavo vyrų teritorijai apsaugoti. Kaip ir vyrai, jos mokėsi kovos menų 🤼♀ ir jojimo su lanku, tačiau nešiojo kitokį ginklą: naginatą – trumpesnį kardą. Na, žinoma, reikėjo pabrėžti vyrų pranašumą 😜
Tarp žymių moterų samurajų galima paminėti legendinę imperatorę Džingu, kuri, kaip teigiama, užkariavo Korėją apie 200-uosius metus. Vėliau, Heiano ir Kamakuros laikotarpiais, kai kurios moterys net vadovavo klanams, nors tikriausiai turėjo kęsti to meto seksizmą. Tomoe Gozen buvo geriausias moters kapitonės pavyzdys Minamoto laikais.
🏹 Samurajų ginklai
Samurajus su šarvais (fotografavo Felice Beato) / XVIII a. samurajaus šarvai
Samurajus dėvėjo šarvus, kurie jį saugojo nuo galvos iki kojų.
Kabuto – tai šalmas su snapeliu ir menpo (kaukė su ūsais), skirta gąsdinti priešą. Kai kurie kilmingi bušiai nešiojo 2 ragus kaip išskirtinumo ženklą.
Kūną saugojo krūtinės šarvai, pagaminti iš plieno ir odos mišinio, padengti geležies plokštėmis, ypač pažeidžiamose vietose. Galūnės buvo apsaugotos įvairiais elementais, užtikrinančiais mobilumą kovos metu.
Tarp samurajų ginklų galima paminėti garsiąją kataną 🗡 – kardą, kurį nešioti galėjo tik jie ir kuris reprezentavo kario sielą. Vakizašis – trumpesnis peilis įvairioms reikmėms, ir tanto – mažas durklas, naudotas, pavyzdžiui, atliekant harakiri. Be to, samurajai dažnai naudojo jumi (japonų lanką) ir jarį (ietį).
🥋 Samurajų luomo panaikinimas ir palikimas
Katsumoto personažas, įkvėptas Saigo Takamori istorijos, kurį filme „Paskutinis samurajus“ įkūnijo Ken Watanabe.
Meidži laikotarpiu, 1868 m., imperatorius susigrąžino valdžią, panaikindamas feodalinę sistemą ir samurajų privilegijas. Daugelis jų prisijungė prie kilmingųjų klasės (šizoku), kad išlaikytų tam tikrus socialinius pranašumus.
Pamažu samurajai prarado savo kilmingumą, kai 1876 m. buvo uždrausta nešioti kardus ir panaikintos jų rentos 💰. Kai kurie kariai perėjo prie kitų profesijų, o kiti, nepakęsdami naujos padėties, sukilo. 1872 m. šaukimas į kariuomenę, skirtas reformuoti armiją, ir paskutinis Satsumos sukilimas 1877 m., kuriame imperijos vyriausybė susidūrė su paskutiniais samurajais, žymėjo jų pabaigą.
Šie buvę kariai tapo folkloro objektu japonų kultūroje, palikdami drąsos kupiną istoriją, kaip matome Edwardo Zwicko sėkmingame filme „Paskutinis samurajus“. Šie kovotojai visam laikui įsirėžė į salyno gyventojų atmintį. Net ir šiandien bušido ir samurajų moralinės vertybės persmelkia Japonijos visuomenę. Ši filosofija vis dar giliai įsišaknijusi japonų kovos menuose ir vyresniųjų mentalitete. Pareigos ir garbės jausmas, itin stiprus Japonijoje, kyla būtent iš šių senovės didvyrių palikimo.
