Norite sužinoti šiek tiek daugiau apie Tekančios saulės šalį?
Šiame straipsnyje pristatome neišsamų ikoniškų Japonijos simbolių sąrašą. Žinoma, apibūdinti Japoniją tik šiais 10 japoniškų simbolių būtų pernelyg paprasta, tačiau tai puikus pagrindas praturtinti savo bendrąjį išsilavinimą ir sublizgėti draugų kompanijoje.
Svarbu žinoti, kad Japonijos dydis yra atvirkščiai proporcingas jos kultūriniam turtingumui, tad jei norite sužinoti daugiau apie šią nuostabią šalį, būtinai perskaitykite kitus mūsų tinklaraščio apie Japoniją straipsnius.
Malonaus skaitymo!
1. Japonijos vėliava
Raudonas skritulys baltame stačiakampyje. Japonijos vėliava yra viena lengviausiai atpažįstamų vėliavų pasaulyje. Nors atrodo paprastai, šis nacionalinis simbolis slepia gilią prasmę ir legendomis apipintą istoriją.
Japoniškai ši vėliava vadinama hi no maru, kas reiškia „saulės diskas“. Balta spalva simbolizuoja tyrumą, o raudonas skritulys – kaip jau supratote – saulę.
Pasak legendos, budistų vienuolis padovanojo saulės diską Japonijos imperatoriui, kuris tuomet buvo laikomas saulės deivės Amaterasu palikuoniu.
Pirmą kartą Japonijos vėliava paminėta 701 metais, tačiau oficialiai nacionaliniu simboliu ji tapo tik 1999 m. rugpjūčio 13 d.
2. Fudži kalnas
Didžiausioje Japonijos saloje stūksantis vulkaninis kalnas yra aukščiausias šalies taškas (3 776 metrų aukščio).
Lengvai atpažįstamas dėl savo kūgio formos ir snieguotos viršūnės, Fudži kalnas yra labai populiari turistų lankoma vieta. Į jį galima įkopti (net ir nepatyrusiems žygeiviams) arba tiesiog pasigrožėti aplinkiniu kraštovaizdžiu. Paskutinis šio ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1707 metais ir truko apie dvi savaites. Šiandien jis vis dar laikomas aktyviu.
👉 Norite nustebinti draugus? Atraskite 10 neįtikėtinų faktų apie Fudži kalną!
Šis išskirtinio grožio kalnas visada žavėjo japonų tautą ir menininkus, įskaitant dailininką Hokusai, kuris sukūrė visą estampų seriją apie Fudži kalną. Šis projektas, žinomas kaip 36 Fudži kalno vaizdai, be kita ko, įkvėpė garsųjį paveikslą Kanagavos didžioji banga.
3. Žydinčios vyšnios
Kiekvienais metais, pavasario pradžioje, Japonijos miestų gatvės ir parkai nusidažo švelnia rožine spalva. Tai idealus metas pasivaikščioti ir pasigrožėti žydinčiomis vyšniomis (japoniškai sakura).
Jų žydėjimas – tai tikras įvykis, švenčiamas visoje šalyje. Japonai su šeima ar draugais užplūsta parkus, kad iškylautų ir gertų sakę po žydinčiomis vyšniomis. Ši tradicija vadinama Sakura Ohanami, kas reiškia „vyšnių žiedų stebėjimas“.
4. Sušiai
Išgirdę žodį sušis, tikriausiai įsivaizduojate vakarą žiūrint filmą ar leidžiant laiką su draugėmis prie sušių padėklo, užsakyto vietiniame japonų restorane. 😉
Šis japoniškas patiekalas iš ryžių ir žalios žuvies sulaukė didelio pasisekimo Europoje, tačiau mūsų žinomi sušiai toli gražu neprimena tų, kurie gaminami Japonijoje. Nors klaidingai laikomi japonų virtuvės simboliu, Tekančios saulės šalyje jie valgomi tik retkarčiais, nors jų galima rasti visur (restoranuose, konbini parduotuvėse, prekybos centruose…).
Vakaruose mes esame įpratę valgyti nigiri-sušius (ryžių rutuliukas, uždengtas plona žalios žuvies riekele) – tai viena pirmųjų sušių formų.
Japonijoje žodis „sušis“ apima visą patiekalų rinkinį iš marinuotų ryžių ir žalios žuvies, jūros gėrybių ar daržovių. Egzistuoja beveik aštuonios skirtingos sušių formos. Žinoma, tradicija reikalauja, kad sušiai būtų valgomi pagaliukais, o ne šakute. Tačiau dar reikia mokėti naudotis japoniškais valgymo pagaliukais!
5. Geišos
Geišos yra tikras elegancijos ir japoniško rafinuotumo įsikūnijimas. Šios moterys savo gyvenimą skiria tradiciniams japonų menams, tokiems kaip šokis, dainavimas, poezija, gėlių komponavimas ar tradicinių instrumentų valdymas.
Beje, pažodinis termino „geiša“ vertimas yra „meną praktikuojantis asmuo“.
Geišos profesija susideda iš savo laiko ir talentų pardavimo, siekiant linksminti turtingus klientus priėmimų ar pasirodymų metu. Priešingai nei manoma, geišos jokiu būdu nėra prostitutės. Jos privalo pasižymėti plačiu bendruoju išsilavinimu ir tobulai įvaldyti pokalbio meną.
Norint tapti geiša, mokymus reikia pradėti labai anksti, ir šis ilgas mokymosi procesas dažnai reikalauja paaukoti vaikystę bei svajones apie šeimos sukūrimą.
6. Sumo
Pusdieviais laikomi sumo imtynininkai Japonijoje yra labai gerbiami. Ši japoniškų imtynių sporto šaka skaičiuoja šimtmečius – pirmą kartą ji paminėta 712 metų rašytiniuose šaltiniuose.
Imtynininkai vadinami rikishi – terminas sumotori yra dažnas Europoje, tačiau Japonijoje vartojamas retai.
Sumo kovos taisyklės paprastos: reikia išstumti varžovą iš rato (dohyô) arba priversti bet kurią jo kūno dalį, išskyrus pėdas, paliesti žemę.
Prieš kovą imtynininkai atlieka pasiruošimo ritualą, kurio metu stengiamasi išvaryti piktąsias dvasias ir įbauginti varžovą žvilgsniais, šlaunų pliaukšėjimu ir ceremoniniais judesiais. Šis ritualas paprastai trunka ilgiau nei pati kova.
7. Samurajai
Iliustracija pagal legendą apie Jasuke (pirmąjį juodaodį samurajų Japonijoje).
Su savo išskirtiniu šalmu ir katana, samurajus yra ikoniška Japonijos figūra, lengvai atpažįstama visame pasaulyje.
Šie senovės japonų kariai formavo šalies istoriją iki pat Meidži eros pradžios (1868–1912 m.), kuri žymėjo jų išnykimą.
Terminas „samurajus“ kilęs iš veiksmažodžio saburau, reiškiančio „tarnauti“, ir nurodo karį, tarnaujantį savo valdovui – daimio.
Samurajus gaudavo griežtą išsilavinimą ir privalėjo laikytis garbės kodekso – bušido. Jis privalėjo būti ištikimas ir bebaimis, bet taip pat išsilavinęs ir rafinuotas.
8. Maneki neko
Japoniškas terminas maneki neko reiškia „kviečianti katė“.
Jei jau lankėtės Japonijoje, tikriausiai matėte šią katės figūrėlę prie parduotuvių, restoranų ar privačių namų įėjimų. Ši katė vaizduojama sėdinti, su viena ar dviem pakeltomis priekinėmis letenomis ir draugiška šypsena.
Tai tradicinis japoniškas sėkmės talismanas, garsėjantis tuo, kad pritraukia laimę, džiaugsmą ir turtus savo savininkui. Išsirinkite savąją naršydami mūsų maneki neko kolekciją!
Apie maneki neko pasakojama daugybė nuostabių istorijų ir legendų. Norėdami jas sužinoti, kviečiame perskaityti mūsų straipsnį apie Maneki neko – japonišką sėkmės katę.
9. Šventyklos ir šventovės
Japonijoje harmoningai sugyvena dvi pagrindinės religijos: budizmas ir šintoizmas. Todėl egzistuoja dviejų tipų religiniai paminklai: budistų šventyklos ir šintoistų šventovės.
Šintoizmas, vietinė Japonijos religija, gimė iš animizmo ir šamanizmo mišinio. Šis kultas grindžiamas gamtos jėgų ir kami – savotiškų „dievybių“ ar „dvasių“, esančių visur: miške, kalno viršūnėje ar po kriokliu – garbinimu. Kiekviena šventovė paprastai skirta vienai dievybei. Prie šių šventovių įėjimų stovi komainu – liūtų statulos, sukurtos piktosioms dvasioms atbaidyti. Oficialiai visoje Japonijos teritorijoje suskaičiuota 79 000 šintoistų šventovių.
Budizmas buvo atvežtas iš Kinijos ir Korėjos, Japonijoje jis pasirodė V–VI amžiuje. Ši religija seka Budos (sanskrito kalba reiškiančio „pabudęs“) mokymu ir veda žmones dvasiniu keliu į nušvitimą. Visoje šalyje yra daugiau nei 77 000 budistų šventyklų, iš kurių kai kurios įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
10. Dzeno dvasia
Dzenas visų pirma yra budizmo atšaka – kaip katalikybė yra krikščionybės atšaka – tačiau japonai sugebėjo perimti dzenbudizmo principus taip stipriai, kad jie tapo japonų dvasingumo ir estetikos šerdimi.
Dzeno dvasia atsispindi daugelyje meno formų, tokių kaip arbatos ceremonija, gėlių komponavimas, kaligrafija ir net kovos menai.
Akivaizdžiausias pavyzdys užsieniečiui galėtų būti japoniškas dzeno sodas. Šis sodas yra ramybės ir meditacijos erdvė, kurioje žmogus ir gamta palaiko harmoningus santykius.
